OSTEOPATIJA – KAS TAI?

Literatūroje šią terapiją galite rasti kaip apibūdintą kaip holistinės terapijos šaka arba tam tikra gydymo rankomis technika, kuri buvo sukurta gydyti mechaninį skausmą. Osteopatija gimė Amerikoje 19 amžiuje, žinoma – žmonių medicinoje, ir visai neseniai buvo pradėta taikyti žirgų gydymui.

Remiantis Kevino Hausslerio nuomone, osteopatinė medicina yra grįsta prielaida, jog pagrindinė osteopato funkcija – paskatinti unikalų organizmo gebėjimą gydyti save, suaktyvinant fiziologinius procesus. Osteopatas ligą mato kaip suardytą visumą anatomijoje, fiziologijoje ir gyvūno elgesyje vienu metu.

Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, po šios terapijos pastebėti itin reikšmingi gydymo rezultatai kaip padidėjusi judesio amplitudė ir audinių tamprumas. Svarbu paminėti, jog patys ryškiausi tyrimuose apibūdinami pakitimai po osteopatinės procedūros – sumažėjęs skausmas ir uždegimas. Taip pat žirgai po šios procedūros tampa atsipalaidavę. 

Pasak osteopatijos įkūrėjo, Andew Still, judėjimo trūkumas, inertiškumas yra daugumos ligų priežastis. Osteopatijos principų paprastumas ir sveikas protas, kuriuos pasiūlė jos įkūrėjas, leido šiems principams išlaikyti visus išbandymus. Jie grindžiami pasitikėjimu kūnu, kuris funkcionuoja kaip viena visuma, jo gebėjimu reaguoti ir įvairių sistemų veiklos suderinamumu. Šių principų pagrindu vystėsi osteopatijos praktika.

Ar žinojote, jog osteopatija skirstoma į tris rūšis: struktūrinė, kraniosakralinė ir visceralinė?

Struktūrinė osteopatija. Rankų poveikis kūno anatominei struktūrai, norint atstatyti kraujo cirkuliaciją į fiziologines ribas ir pašalinti „blokus“, kurie trukdo struktūroms funkcionuoti. Kitais žodžiais tariant – gydoma kaulinė-raumeninė sistema: išjudinami sąnariai, ištempiami raumenys,fascijos ir tokiu būdu paveikiama nervinė sistema, atstatomas neurohumoralinis balansas ir homeostazė. Dažniausiai šią osteopatijos rūšį taikau žirgams, kurie kenčia nuo traumų, turi stuburo ar galvos patologijų, taip pat tinka neurologiniams pacientams. 

Kraniosakralinė osteopatija. Ši osteopatijos rūšis yra kompleksinė ir skirta atgauti audinių paslankumą. Dažniausiai šis gydymas pradedamas nuo kryžkaulio atpalaidavimo, tuomet – stuburo sąnarių paslankumui atnaujinti ir galų gale – kaukolės kaulų paslankumui gerinti. Kūno struktūrų svyravimai turi tik 2-4 mm amplitudę, todėl gydytojo judesiai beveik nepastebimi ir pamatyti juos galima tik atidžiai įsižiūrėjus į rankas. Tiesa, kai kurie kraniosakralinės osteopatijos veiksmai gali pasirodyti keisti ir šiek tiek juokingi: ausų „tempimas“, pakaušio „suspaudimas“ ir t.t., tačiau tokiais judesiais  – dirginama nervų sistema. Kraniosakralinės osteopatijos veiksmų dėka pacientas jaučia, kaip galva prisipildo šilumos, atsipalaiduoja visas kūnas. 

Visceralinė osteopatija.  Ši rūšis yra taikoma vidaus organams gydyti – normalizuojamas kepenų ir žarnyno darbas, gerinamas virškinimas ir medžiagų apykaita. Visi organai –  širdis, plaučiai, skrandis, žarnynas, kepenys, inkstas, dubens organai, sausgyslių ir fascijų dėka juda vieni kitų atžvilgiu t.y. sistemingai. Šio judėjimo sutrikimas atneša organų paslankumo bei funkcijos sutrikimus. Osteopatinės technikos atgamina organo vidinį paslankumą, kurio dėka gerėja kraujotaka, limfos tekėjimas, organų ir organizmo sistemų energetinė būsena. Šią techniką taikau pacientams, kurie serga virškinamojo trakto ligomis (peristaltikos gerinimui, esant vidurių užkietėjimui ir t.t.), turi ginekologinių sutrikimų, esant chroniškoms šlapimo ir lytinės sistemos patologijoms. 

„A horse doesn‘t care how much you know until he knows how much you care. Put your hand on your horse and your heart in your hand“